Joga ir Krikščionybė

Ar jogą gali praktikuoti krikščionys? Toks ir panašūs klausimai gali kilti žmonėms, praktikuojantiems šią religiją.  Religija kaip prisijungimas ar susiejimas (re (vėl) + ligare „prisijungti”) panašus į žodį joga (yuj (judž) – „sujungti, suvienyti“). Pats žodis, išėmus iš konteksto, nieko konkretaus nepasako. Daugumai iš mūsų šie žodžiai gali sukelti tam tikras asociacijas, jausmus. Ir visa tai priklausys nuo mūsų patirties. Šis straipsnis skirtas pagilinti žinias, kad geriau suprastume per amžius susiklosčiusias aplinkybes, kurios gali įtakoti krikščionybės ir jogos ryšį.

Jogos kilmė

Daugumai žmonių išgirdus žodį joga, kyla asociacijos su Indija, jos tradicijomis, religija. Tokia asociacija yra suprantama, nes iš šio krašto mus pasiekė pirmos žinios apie tai. Indija yra kultūrų, filosofijos lopšys, o seniausi išlikę rašytiniai šaltiniai Vedos (3000 pr.m.e.) taipogi kildinami iš čia. Žinomos šešios iš Indijos kilusios filosofijos sistemos: Samkhya, Yoga, Nyaya, Vaisheshika, Mimamsa, Vedanta. Jogai savo praktikoje daugiausia rėmėsi Samkhyos (teorija) ir Yogos (praktika) žiniomis. Jie stebėjo gamtą, kūną ir iš jo kylančius pojūčius. Vienaip ar kitaip jie suvokė poreikį atsigręžti į Dievą. Dėka išpuoselėto jautrumo jie atrado ryšius tarp žmogaus kūno, kvėpavimo, intelekto, ego ir emocijų (Pancha maya). Ne tik pajuto, bet ir pamatė. Suvokę save kaip sielą, jie siekė samadhi (nušvitimo, tobulumo, transo, kosminio orgazmo…).  Buvo tikima, jog širdimi galima pajausti ir suprasti tai, ką kiti mokinasi iš knygų.  Žinoma, ne visi norėdavo tapti jogais, kas reikštų norą būti šventu. Vieni žinias pritaikydavo gydant, mokant, kiti, pasinaudoję gudrumu, „mulkindavo“ žmones (įvairūs magai ir fakyrai). Yra toks pasakojimas apie žmogų, kuris šlapindamasis įžiebdavo ugnį. Vėliau paiškėjo, jog jis buvo gerai išlavinęs savo šlapimo pūslę ir specialaus pratimo metu įsiurbdavo žibalą. Įvairūs sidhi – antgamtiniai (supernatural) gebėjimai būdavo suvokiami kaip Dievo dovana ir nesusiję su savanaudiškomis paskatomis. Maždaug prieš 2 tūkstančius metų išminčius Patandžalis susistemino iki tol praktikuotas žinias į Jogos sutras. Jose išdėstyta Aštanga jogos sistema (aštuonių pakopų). Čia sutinkame ir jogos apibrėžimą – kaip prote kylančio bangavimo nuraminimą (yogash chita vritti nirodha). Pirmosios pakopos yra įvairių jogos sistemų pagrindas.

Jamos ir Nijamos

Jamos ahimsa – neprievarta visų gyvų sutvėrimų atžvilgiu, satya – apsimetinėjimas, perdėjimas, išsisukinėjimas, astėya – neteisėtas pasisavinimas, išeikvojimas, brahmačarya – susilaikymas nuo lytinių santykių, aparigraha – ne – savininkiškumas.

Nijamossauča – tyrumas , santoša – pasitenkinimas, pozityvus mąstymas, tapas – disciplina, organizmo valymas, askezė (valios ugdymas), priesaikos laikymasis, svadhyaya – šventraščių studijos - intuityvaus žinojimo ugdymas, išvara-pranidhara – nuolankumas prieš Dievą (karma  joga, bhakti joga). Taip pat nurodoma, jog jamų ir nijamų reikia laikytis nepaisant socialinio statuso, vietos, laiko ir aplinkybių.

Žinoma, ne visi praktikuojantys laikosi šių taisyklių, ne visi nori tapti jogais, dėl to ir rezultatas gali būti skirtingas. Būtų neteisinga spręsti apie sistemą iš pagal ją puoselėjančių elgesio. Daug žmonių taiko jogos technikas (gydyme, psichologijoje, sporte), bet nebūtinai laikosi šių moralinių taisyklių. Panašiai, ne visi bažnyčios nariais besidedantys asmenys laikosi 10 Dievo įsakymų.

Joga ir Religija

Dauguma Indijos gyventojų praktikuoja vieną iš jogos rūšių (aprašytų Bhagavad gitoje) - Bhakti jogą. Jiems bhakti joga ir religija eina greta. Iš vienos pusės, neatskiriama jogos dalis (išvara pranidhara), iš kitos - religijos objektas. Bhagavad gitoje, viename iš indų epų-šventraščių aprašomas Krišnos ir Ardžunos pokalbis. Šiame pokalbyje išdėstomos mintys yra įvairių indų religijų pagrindas. Krišna kalba apie įvairias jogų rūšis: jnana, karma, dhyana, bhakti ir kt. Krišnos sąmonės judėjimas, kuris populiarus ir Lietuvoje, puoselėja bhakti jogą. Bhakti joga kaip pasiaukojimo tarnystė, meilė Dievui, gali būti kaip išvara-pranidhana – nuolankumas prieš Dievą. Tačiau praktikoje šis aspektas dažnai susiejamas su vyraujančia kultūra ir tradicija. Kažkas nepažįsta Jėzaus, bet elgiasi taip, tarsi jį mylėtų. Kiti pažįstą Dievą kaip Krišną. Mylėti Dievą, vadinasi, norėti jam pasiaukojamai tarnauti. Tai – agapė, apie kurią Naujajame testamente kalba Jėzus. Tik vieniems tai prabyla per Dievo asmenis, pranašus, kitiems per jų širdį, tretiems knyga ir širdis kalba vienodai. Kiti aspektai, tokie kaip ahimsa taip pat gali būti susieti su religija (pvz.: aprašytais karmos dėsniais), 10 Dievo įsakymų arba meile artimui. Indijos religijose į Dievą kreipiamasi daugybe šventų vardų (Krišna, Rama, Gopala, Govinda).  Dauguma indų, kurie moko jogos, taip pat yra tam tikros religijos nariai, dėl to šlovina visagalį Dievą tam tikrais, jo šeimos rate išmoktais vardais. Dėl to neturėtų stebinti, jog dažnas indų savo praktiką pradeda ar ir baigia tam tikra ne visiems suprantama malda, o šalia savęs pasideda jam ypatingą Dievą simbolizuojantį paveikslėlį. Linksmai atrodo artistai, kurie sugalvojo krikščionišką jogą (Christ yoga) :) . Jos skiriamasis bruožas, tai – salėje išstatyti kryžiai ir daugybė vaško. Taigi, dažnai jogos praktikos būna apipavidalintos religiniais motyvais.

Vienas seniausių su joga susijusių šaltinių, tai Pakistano vietovėje atrasta Šivos statulėlė. Joje Šiva vaizduojamas sėdintis meditacinėje padėtyje. Žmonėms, kurie tiki į Šivą (kaip visagalį Dievą), joga yra neatsiejama religijos dalis. Taip yra todėl, jog Šiva laikomas tuo, kuris žmonėms perdavė Hatha jogos žinias. Viename iš klasikinių traktatų Šiva samhita aprašomas Šivos ir jo žmonos Parvati pokalbis. Jame Šiva savo žmonai pasakoja apie jogos teoriją ir praktiką.

Budizmas – religija, kuri taip pat daug kam asocijuojasi su joga. Ir ne be reikalo, princas ir dvasinis mokytojas Sidharta Gautama Buda laikomas vienu žinomiausiu, jogą praktikavusiu žmogumi. Jis puoselėjo žinias, kurios vėliau peraugo į Budizmą. Šiais laikais, kai tiek daug informacijos, sunku pastebėti ribą tarp religijos ir jogos.

Jogos ir religijos skirtumai

Religijos turi savo metų šventes. Jogai vienodai svarbi kiekviena diena.

Religijos pabrėžia savo privalumus. Jogai nesvarbūs jų trūkumai.

Joga ir Krikščionybė

Tiek jogoje, tiek Krikščionybėje galutinis tikslas - Dievas. Prieštaravimų kyla tuomet, kai atsiranda žmonių, kurie susieja Dievą su konkrečiu asmeniu. Įvairiuose kraštuose žmonės į Dievą kreipiasi skirtingu vardu. Vienas iš jogos aspektų išvara –pranidhana skelbia, jog nesvarbu, kur žmogus begyventų, jis turi praktikuoti nuolankumą prieš Dievą. Dėl žmogaus temperamento, tai gali virsti kaip karma joga - meilė, nesavanaudiška tarnyba kitų labui arba bhakti – pasiaukojimo tarnyba Dievui. Krikščionybėje galima pastebėti daug tokios praktikos pavyzdžių: malda, rožinis, atgaila, ligonių lankymas, mišios, giesmės, išpažintis, varguolių šelpimas, meilė artimui ir kt.

Kuo joga gali būti naudinga krikščionims?

Joga gali pasitarnauti žmogui nepaisant jo statuso, vietos, laiko ir aplinkybių. Ne išimtis ir krikščionių bažnyčia. Filosofija (teologija) gali padėti pažinti save ir suprasti Šventąjį Raštą. Fiziniai ir kvėpavimo pratimai gali padėti palaikyti kūno (šventovės) sveikatą. Valymo praktikos gali padėti apvalyti įvairias organizmo sistemas. Žinios apie mitybą gali padėti atkurti įvairių medžiagų balansą, meditacija (joga nidra) -  atpalaiduoti kūną ir protą (nereikėtų jos tapatinti su dhyan būsena, aprašytą kaip 7 pakopą). Meditacija, kaip gebėjimas koncentruotis, yra atsipalaidavimo sąlyga. Tai galėtų pagelbėti susitelkti maldai. Ir tame nėra nieko mistiško: jogos praktikų efektyvumas daugybę kartų buvo įrodytas mokslu. Kunigai ir vienuoliai jogą galėtų įtraukti į savo dienotvarkę. Specialios praktikos galėtų padėti nuraminti protą ir laikytis celibato įžadų.

Galimi pavojai

Jogos mokytojas kartu su joga gali mokinti ir tam tikrų religinių pažiūrų. Jis tai gali daryti nesąmoningai, pats to nesuprasdamas arba turėdamas konkrečių tikslų. Egzistuoja įvairūs judėjimai, kurie prisidengia žodžiu Joga. Žmogus ateina norėdamas išmokti jogos, o jam kaip „premiją“ dar duoda dikšą (palaiminimą), ragina skaityti tam tikrą literatūrą, dalyvauti psichoterapijos seansuose, melstis. Galbūt tai ir naudinga, bet žmogų, norintį išmokti jogos, gali paklaidinti. Dėl to svarbu gerai atsirinkti ir iš anksto pasidomėti apie tam tikrų asmenų ar grupės organizuojamą veiklą. Kitas pavojus – tai jogos mokymasis iš knygų. Galima susižeisti ir einant, bet praktikavimas pagal paviršutiniškai parašytas knygas gali sukelti negrįžtamus  organinius kūno pakitimus. Ir nors sakoma, jog geriau judėti neteisingai, nei visai nejudėti, patartina mokytis iš tai išmanančio žmogaus. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas kvėpavimo pratimams, apverstoms padėtims, valymo praktikoms. Ezoteriniai ženklai ir taisyklės, kurių gali būti įvairiuose judėjimuose, krikščionims neturėtų rūpėti (besilaikantiems Didžiojo įstatymo).

1. Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis.
2. Mylėk savo artimą kaip save patį.

Ar jogos praktikų dėka žmogų gali apsėsti piktoji dvasia?

Filme “Nuo Guru iki Jėzaus“ Tėvas Juozapas - Marija Verlanas dalinasi savo gyva patirtimi apie jogą ir okultizmą. Nors filme minimos „Transcendentinės meditacijos“ praktikos poveikis yra patvirtintas mokslu, tai nėra jogos praktika, kaip ir išsakytos budistinės mintys – jogos filosofija. Antroje filmo dalyje rodoma, kaip jis gydo pacientus per atstumą. Egzistuoja įvairios gydymo sistemos, kurių metu žmogus gydomas per atstumą, pasitelkiant „kažką“ į pagalbą. Tas „kažkas“ Tėvo Verlano ir kitų kunigų nuomone dažnai būna piktoji dvasia. Nenorėčiau komentuoti to, ko nežinau. Vis dėlto egzistuoja judėjimų, prisidengusių jogos vardu ir savo praktikose taikančių „būrimų“. Maharishi Mahesh Yogi vadinamas guru, nors retas iš praktikuojančių jį laiko autoritetu. Prisiminkite skandalą su bitlais, po kurio Džonas Lenonas sukūrė jam dedikuotą dainą „Sexy Sadie“. Daugumai krikščionių guru yra vienas – Jėzus (kuris padeda eiti iš tamsos į šviesą). Taigi, jei atmesime papildomas „dvasines“ technikas, praktikuojantis jogą rizikuoja būti apsėstas tiek pat, jei ne mažiau, kaip ir tie, kurie vaikšto, sėdi, valgo ir miega.

Ar gali krikščionis praktikuoti jogą, jei jis į ją žiūri kaip į mankštą?

Daug žmonių Vakaruose pirmiausiai jogą supranta kaip fizinių pratimų sistemą. Beveik visi garsiausi pasaulyje judesio specialistai ir iš jų išplaukusios metodikos (Moshe Feldenkrais, Ida Rolf, Joseph Pilates) išminties sėmėsi iš jogos. Būtų neišmintinga nepasinaudoti tūkstantmete patirtimi vien dėl principų ar išankstinio nusistatymo. Joga remiasi ne tiek judesiu, kiek sąveika, pvz.: prislėgtas žmogus linkęs į kūprinimąsi, baimė veikia inkstų veiklą, pyktis – kepenis; padažnėjus kvėpavimui, padažnėja širdies dūžių kiekis, padidėja impulsų kiekis į smegenis – padidėja dirglumas, nerimastingumas ir kt.

Net jei žmogus žiūri į jogą kaip į mankštą, tai veda meditacijos link?

Ir taip, ir ne. Tai, kas vadinama Vakaruose meditacija, tėra savistabos (kvėpavimo, garsų ir kt.) technikos, kurių negalima būtų susieti  su kuria nors viena disciplina. Jei žmogus, dėka įvairiapusiškų judesių, gali geriau susitelkti dėmesį į norimą veiklą (darbą, maldą), tuomet taip. Kita vertus, gimnastai, baleto šokėjai ar kiti lankstūs žmonės nebūtinai gyvenime patiria meditacijos būseną. Dažnai meditacija sutapatinama su dhyan, pakopa prieš samadhi, kuomet žmogus išgyvena stiprią bendrystę su Dievu. Impersonalistams tai – beasmenis brahmanas, super siela, personalistams – Dievo asmuo. Pagal pakopų eiliškumą, tai galėtų pasiekti tik šventumo siekiantys asmenys. Tai – vienas iš būdų, kuris šiais laikais sunkiai įgyvendinamas. Kitas būdas – šventų raštų studijos, meilė Dievui, nesavanaudiškas darbas. Bažnyčios Šventieji neabejotinai buvo pasiekę šią būseną. Tai rodo jų darbai. Dėl šios priežasties Krikščionių bažnyčia yra tarsi karma, gyan, bhakti jogos praktika. Mankšta, valymo pratimai, meditacija tuo būdu veikia kaip kasdieninė kūno bei proto higiena: apvalanti, stiprinanti bei nuraminanti.

Čiakros, nadi, kundalini, prana

Tai keletas terminų iš jogos anatomijos. Sąvokos reikalingos, norint suprasti žmogaus kūną, jo ryšį su kvėpavimu, protu, ego ir emocijomis. Tuo galima tikėti, suprasti arba pajausti, matyti. Tai tik gilesnis supratimas apie žmogaus ir jį supančios gamtos sandarą ir sąveiką. Esu girdėjęs kaip priekaištą, jog jogoje žmogus suprantamas kaip energijų sankaupa (apvalkalas). Sakyčiau – kūnas, nes jis laikomas sielos šventove. Taip pat jogai sako, jog žmogus yra sat cit ananda vigraha – amžina, palaiminga, žinanti siela, glūdinti kiekvieno žmogaus širdyje. Energija - tai subtilesnė žmogaus kūno dalis, nei, pavyzdžiui, kaulai ar raumenys. Tai dabar galima išmatuoti ir specialių prietaisų pagalba (Kirliano).

Karma ir reinkarnacija

Jogai tiki, jog kiekviena pasekmė turi savo priežastį ir nebūna veiksmo be atoveiksmio. Kita vertus jogai linkę vertinti tik savo poelgius. Jie neskirsto įvykių į blogus ar gerus, nes tiki, jog vis tiek viskas bus taip, kaip reikia.Tai panašu į krikščionišką požiūrį, jog reikia žiūrėti ne kito nuodėmių, bet savo elgesio (Jėzus sutinka akląjį). Kitas dalykas – reinkarnacija. Jogams reinkarnacija – tai tarsi pirmas termodinamikos dėsnis: energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, o vienos rūšies energija gali virsti arba būti pakeista į kitos rūšies energiją. Tokiu būdu jogas galvoja, jog kai kūnas suyra, jis gali tapti kirminu, paukščiu, vėliau augalu, žmogumi. Kartu tikima, jog žmogaus kūnas reinkarnuoja jam gyvenant (galite žvilgtelti į veidrodį, tuomet pažiūrėkite į vaikystės nuotraukų albumą). Ląstelių lygmenyje įvyko daugybiniai reinkarnaciniai pokyčiai, bet sielos savastis liko ta pati. Mano prosenelis sakydavo, jog kai jis miega, visad jaučiasi jaunas, o apie savo amžių sužino tada, kai reikia keltis iš lovos. Jogai taip pat tiki, jog savo darbais gali prisidėti prie protėvių gerovės.

Joga, Krikščionybė ir vegetarizmas

Kartais joga siejama su Induizmu, panašiai kaip baltų tikėjimas su krepšiniu. Taip pat kartais vegetarinė mityba kildinama iš jogos.  Taip, bet dėka vidinio pajautimo, meilės artimui, o ne dėl religinių įsitikinimų ar sveikatos. Pats vegetarizmo žodis išpopuliarėjo Vakaruose, kuris nusako žmones (vegetus iš lot.  kalbos) esant gyvus ir energingus. Nereikėtų painioti su kitu panašiu žodžiu (vegetablearian – daržovinis) :) . Prieš tai tokie žmonės buvo vadinami „phytagoreans“, Pitagoro mokiniais, kurie valgė augalinį maistą.

Senajame testamente randame įdomių užuominų kaip reikėtų maitintis (Pradžios knyga).

Dievas tarė: „Štai daviau jums visus visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, vedančius vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas. 30 O visiems laukų gyvuliams, visiems padangių paukščiams ir visiems žeme rėpliojantiems gyvūnams, turintiems gyvybės alsavimą, ­ maistui visus žaliuosius augalus.“ Taip ir įvyko.

Po tvano (Pradžios knyga):

“Kas juda ir yra gyva, bus jums maistui. Duodu juos visus jums, lygiai kaip daviau jums žaliuosius augalus. 4 Tiktai mėsos su jos gyvybe, su krauju joje, nevalgysite”. 5

Iš Esėjų Pasaulio Evangelijos (vienos iš neįtrauktų į kanoną):

„Užmuštų gyvūnų mėsa žmogaus kūne taps jo asmeniniu kapu. Tiesą sakau jums: tas, kuris nužudo, nužudo pats save, o kas valgo gyvūnų kūnus, valgo mirties kūnus. Nes kiekvienas gyvūno kraujo lašas žmogaus kraujuje virsta į nuodą: žmogaus kvėpavime kiekvieno suvalgyto gyvūno kvėpavimas virsta dvoku, o jų kūnai jo kūne virsta pūliuojančiom žaizdom; jo kauluose jų kaulai virsta kalkėmis, o gyvūnų viduriai žmogaus viduriuose virsta puvena. Žmogaus akys apsitraukia migla, o ausyse atsiranda sieros kamščiai. Ir gyvūnų mirtis taps žmogaus mirtimi. Tik per tarnystę savo Dangiškajam Tėvui jūsų septynių metų skolos atleidžiamos per septynias dienas. Tačiau Šėtonas jums neatleidžia nieko, ir jam jūs sumokėsite už viską: „Akis už akį, dantis už dantį, pėda už pėdą, ugnis už ugnį, žaizda už žaizdą, mirtis už mirtį, gyvybė už gyvybę.“ Nes atpildas už nuodėmę yra mirtis. Neužmušk ir nevalgyk mėsos nekaltų gyvūnų, kad netaptum Šėtono vergu, nes tai – kančių kelias, ir veda į mirtį. Tačiau vykdykite Dievo valią, kad angelai jo galėtų jums tarnauti visą gyvenimą. Pakluskite Dievo žodžiams: “Pažvelkite, aš daviau jums visas žoles, duodančias grūdus, kurių yra visoje žemėje, ir visus medžius, nešančius vaisius, kad jūs juos valgytumėte. Ir kiekvienam žemės gyvūnui ir kiekvienam paukščiui, ir kiekvienam, kas  šliaužia po žemę ir kiekvienam, kas turi kvėpavimą, daviau aš maistui visas žalias žoles. Taip pat ir visų gyvų būtybių pienas turi būti jūsų maistu. Taip, kaip aš daviau gyvūnams žalias žoles, taip aš duodu jums jų pieną. Tačiau kūno ir kraujo negalite valgyti. Ir pareikalausiu aš jūsų kraujo, kuriame yra jūsų siela; ir pareikalausiu aš visų užmuštų gyvūnų ir visų užmuštų žmonių sielų; Aš – jūsų Dievas, stiprus ir keršijantis už įstatymo nesilaikymą trečios ir ketvirtos kartos vaikams tų tėvų; kurie nekenčia manęs, ir dovanojantis malones tūkstančiams, kurie myli mane ir vykdo priesakus. Mylėkite Dievą visa savo širdimi, visa savo siela, visa jėga – tai pirmas ir svarbiausias priesakas“. O antras: „Mylėk artimą savo, kaip pats save.““

Taigi matome, jog vegetarizmo idėjos nebuvo svetimos ir krikščionims. Giliai nesikapstant, atmetus gurmanų ir dietologų mintis, pamėginkit įsivaizduoti save mažą, galbūt 4-5m. einantį sodu, kuriame daugybė vaisių, uogų. Jūs paimate nuo žemės obuolį … bet tuomet išgirstat bėgant stirną, o iš paskos mėsos pasiilgusį žmogų. Kai kuriems Žemės gyventojams gyvūnai yra vienintelis maistas. Vietose, kur parduotuvės perkrautos, o sąvartynuose maistas užima daugiau nei pusę šiukšlių, jūs galite rinktis. Ir tai susiję su žmogaus meile artimui: žmogui, gyvūnui, paukščiui, žuviai… Tam suprasti religija nereikalinga, tereikia daugiau pasikliauti savo jausmais ir intuicija.

Krikščionys, kaip ir krišnaitai, yra kitų jiems primestas žodis, kuris nusako, jog jie be paliovos kalba apie garbinamą asmenį. Būtų šaunu, kad 80% Lietuvos krikščionių savo vardą pateisintų ne tik popieriuje, bet ir darbais bei pokalbiais apie Kristų ;)

Šaunu, jog atsiranda lankstesnio požiūrio dvasininkų, kuriems svarbiau už ambicijas ir taisykles yra žmonių sveikata, gerovė ir laimė. Veikdami kartu, galime daugiau nuveikti.

Ačiū Marijos radijo kolektyvui už šaunią programą, už žmonių dvasinį švietimą ir palaikymą!

Kviečiu ir jus pasidalinti savo išgyvenimais bei patirtim!

Parengė Ignas Zakarauskas

Vienas komentaras apie „Joga ir Krikščionybė“

  1. RIčardas sako:

    Geras darbas ….

Išsakykite savo nuomonę