Beveik prieš 20 metų buvau medicinos studijas baigęs ir gydytojo diplomą gavęs jaunuolis, pakviestas dėstyti į tuo metu Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą anatomijos ir sporto medicinos katedrą. Vakarais dirbau stuburo reabilitacijos centre. Be to dar aktyviai sportuodavau. Kitaip tariant – laisvo laiko nebuvo. Pradėjo kauptis nuovargis, atsirado irzlumas.

Supratau, kad reikia imtis priemonių: arba kažką aukoti, arba keisti. Aukoti sporto nesinorėjo. Darbas reabilitacijos centre suteikdavo finansinę nepriklausomybę. Dirbti atmestinai su studentais buvo nepatogu ir nesinorėjo prarasti žmonių pasitikėjimą. Reabilitacijos centro kolektyvas buvo beveik mano amžiaus sportuojantys jaunimas. Su panašiom problemom buvo susidūrę ir jie.

Kadangi domėjomės ne tik medikamentinių gydymu, bet ir rytų medicina, nutarėme išbandyti joga. Rinkdavomės rytais apie 6 val. (keltis reikėdavo apie 5 val.), nes po treniruotės reikėjo aštuntai valandai būti darbe. Maždaug po vienos treniruočių savaitės pajutau energijos antplūdį. Nors miegui likdavo tik po 5-6 valandas, jokio nuovargio nesijautė. Dingo irzlumas, atsirado pasitikėjimas savimi, visur pradėjo ryškėti gerosios gyvenimo pusės. Štai tokį efektą padarė „Saulės pasveikinimo“ kompleksas.

Vėliau gilindamasis į jogos pratimus suvokiau, kad praktiškai kiekvieną judesį ir pozą galima paaiškinti (kartais tik iš dalies) iš medicininės, biomechaninės ar psichologinės pusės. Esmė slypi tame, kad į žmogų reikia žiūrėti, kaip į vieną visumą, o ne atskirų organų ir sistemų sumą. Kadangi joga yra seniausia asmeninio tobulėjimo sistema, ją studijuojant atrandi daug naujo tarp atskirai senai žinomo, pradedi suprasti kokie raumenys atlieka atitinkamą judesį, kodėl reikia užlaikyti kvėpavimą, kaip pilnai atsipalaiduoti. Jogos naudą gali pajausti kiekvienas ją praktikuojantis. Be to yra daugybė mokslinių tyrimų atliktu įvairių šalių mokslininkų, nepriklausomu ekspertu ir net kritiku, tačiau absoliučiai visi duomenys rodo neginčijamą jogos poveikį kūnui ir protui.

Kai kurie jogos poveikiai dar nepasiduoda paaiškinimui, bet manau tik dėl to, kad dar nėra pakankamai jautrios aparatūros, kuri galėtu užfiksuoti mažiausius organizmo pasikeitimus subląsteliniame lygyje ir dėl nepakankamų žinių apie žmogų ir jo vietą Visatoje. Kalbant apie „placebo“ efektą – jis figūruoja visur, kur dalyvauja nervų sistema. Todėl tikint, kad daromi veiksmai yra naudingi, jų poveikis stiprėja. Tačiau praktikuojant joga ir netikint jos nauda (kas mažai tikėtina) galimo neigiamo „placebo“ efektas yra niveliuojamas teigiamais fiziniais, kvėpavimo ir atsipalaidavimo pratimais.

Kalbėti apie jogos sampratą galima daug, tačiau tikrąjį supratimą, kas tai yra, žmogus įsisavina tik ją praktikuodamas. Iš pirmo žvilgsnio, ji atrodo tik truputį daugiau, nei serija keistų fizinių pozų, kurios palaiko kūną liekną ir lankstų. Bet laikui bėgant kiekvienas, kuris reguliariai praktikuoja jogą, pajunta subtilų pasikeitimą savo požiūryje į gyvenimą – pastoviai atpalaiduodamas kūną ir suteikdamas jam tonusą, nuramindamas mintis, žmogus pamažu neria į vidinės ramybės būseną, kuri ir yra tikroji jo prigimtis. Tai ir yra tai, kas sudaro jogos esmę – savirealizacija, kurios visi sąmoningai ar nesąmoningai siekia, ir kurios link visi pamažu juda. Mano manymu žmonės, norintys būti sveikais, galiausiai pradės praktikuoti jogą ir jų noras išsipildys.

Parengė LKKA docentas, biomedicinos mokslų daktaras Pavelas Zachovajevas