Trumpoje mokslinio tyrimo santraukoje aprašomas trijų mėnesių jogos programos poveikis žmonėms, kuriems nustatytas metabolinis sindromas. Šiam sindromui būdingi medžiagų apykaitos ir širdies kraujagyslių rizikos veiksniai: nutukimas, padidėjęs kraujospūdis, sumažėjęs jautrumas insulinui. Mokslininkai palygino 46 pacientus, kuriems buvo taikomas standartinis gydymas ir 55 pacientus, kuriems kartu su standartiniu gydymu buvo taikoma joga ir meditacija.

Pacientams, kuriems papildomai buvo taikoma joga ir meditacija statistiškai reikšmingai sumažėjo liemens apimtis, kraujo spaudimas (mmHg), cukraus bei trigliceridų ir cholesterolio kiekis kraujyje. Deja, nėra duomenų, kaip pakito būklė standartinėje grupėje. Todėl negalima pasakyti, kiek joga ir meditacija papildė standartinį gydymą. Vis daugėja duomenų patvirtinančių jogos poveikį mažinant svorį ir gerinant sveikatą.

Labai svarbu, jog svoris būtu atitinkamas. Žmogaus kūnui būdinga tam tikra prigimtinė forma, kurią daugiausiai apsprendžia genetika. Staigiai nukritus svoriui, svorio netenka ir kaulai, todėl jie gali pasidaryti trapūs, lengviau lūžti. Praktikuodamas joga žmogus ne tik pradeda sveikiau maitintis, bet ir sumažina streso lygį (tampa jam atsparesnis), kas teigiamai veikia svorio kontrolę. Labai svarbu ir tai, jog praktikuodamas jogą žmogus pamilsta save tokį, koks jis yra dabar. Atsiskleiskit ir būkit gražūs pirmiausia sau!

Gyvenimo paradoksas. Vaikai būna laimingi, kol iš suaugusių nesužino ką reikia daryti norint būti laimingiems. Tuomet pasileidžia ieškoti laimės.

Šaltinis: Diabetes Research and Clinical Practice. Elektroninė versija prieš spausdinimą 2007

Autoriai: Khatri, D., Mathur, K.C., Gahlot, S., Jain, S., & Agrawal, R.P.

Parengė Jūratė Pranevičiūtė ir Ignas Zakarauskas

Mineapolyje, JAV, Šv. Pauliaus bažnyčioje buvo stebimi 153 pacientai, kuriems diagnozuotas širdies infarktas. Medicinos seserys buvo apmokytos kvėpavimo stebėjimo technikų. Buvo stebimi šie parametrai:

• Kvėpavimo tipas: diafragminis (pilvinis, krūtininis) arba apsunkęs krūtininis.
• Pirmas kvėpavimo takas: nosis arba burna.
• Knarkimo išsižiojus dažnumas
• Nevalinga pauzė tarp iškvėpimo ir įkvėpimo (apnėja)

Pacientai buvo stebimi du kartus kiekvieno lankymo metu arba vieną kartą per keturias valandas. Stebėjimas trukdavo tol, kol pacientai išeidavo iš ligoninės. Stebima buvo dieną ir naktį.

Labiausiai stulbinantis rezutatas buvo tas, jog visi pacientai ramybėje kvėpavo apsunkintu krūtininiu kvėpavimu (100%). Autoriai pažymi, jog krūtininio kvėpavimo dominavimas, esant ramybės būsenai, gali būti širdies ligos priežastimi. Šis kvėpavimo tipas taip pat turėtų būti vienas iš gydymo ir profilaktikos taikinių.

Diafragminio kvėpavimo akcentavimas galėtų būti integrali gydymo proceso dalis. Pakeitus krūtininį kvėpavimą į diafragminį, pagerėtų plaučių ventiliacija, kartu sumažėtų širdies-plaučių sistemos apkrovimas. Tai sumažintų širdies įtampą. Kadangi krūtininis kvėpavimas susijęs su organizmą jaudinančiais veiksniais, toks kvėpavimo įprotis gali sukelti lėtinę streso būseną ir papildomą įtampą kraujagyslių sistemai.

Antra, 70% pacientų kvėpavo per burną. Kvėpavimas per nosį atlieka keletą funkcijų: filtruoja orą, kontroliuoja drėgmę ir temperatūrą, stimuliuoja gleivinėje esančius nervus. Šios funkcijos yra apeinamos ir sumažinamos, kai žmogus kvėpuoja per burną.

Du likę stebėjimo parametrai susiję su kvėpavimu per burną ir, visai įmanoma, su krūtininiu kvėpavimu. Nei vienam iš pacientų, kurie kvėpavo per nosį, nepasireiškė knarkimas su atverta burna ar nevalingas kvėpavimo sulaikymas. Apie 70% pacientų, kvėpavusių per burną pasireiškė knarkimas atvira burna. Šie duomenys atitinka Lugaresi ir kitų atliktus tyrimus, kuomet hypertenzija (padidėjusio kraujospūdžio liga) ir širdies liga pasireiškė dažniau pas sunkiai knarkiančius nei normaliai kvėpuojančius. Knarkimas atvira burna taip pat susijęs su nevalingu kvėpavimo sulaikymu po iškvėpimo.

84% pacientų, knarkusių atvira burna, pasireiškė apnėja (šešių sekundžių trukmės ar ilgesnė). Apnėja pasireiškė tiek miegant, tiek būdraujant. Ilgi apnėjos periodai gali sukelti biocheminius ir neurologinius pakitimus ir paveikti širdies veiklą.

Didelis kvėpavimo per burną, knarkimo atvira burna ir apnėjos ryšys rodo šių būklių svarbą širdies ligų diagnostikoje ir gydyme. Negali būti atsitikinis dalykas, jog tie žmonės, kurie paprastai kvėpuoja per nosį, neknarkia ir patologiškai ilgai nesulaiko kvėpavimo po iškvėpimo. Nors nerviniai šių būklių ryšiai nėra žinomi, apnėja, kvėpavimas per burną ir knarkimas atvira burna yra susiję. Atrodo, jog staigus, trūkčiojantis, nereguliarus krūtininis kvėpavimas yra tiesiogiai susijęs su apnėja.

Pacientams, sveikstantiems širdies kraujagyslių skyriuje dažnai pasiūloma tiesiog kvėpuoti pilvu (diafragminiu kvėpavimu). Diafragminis kvėpavimas įmanomas ir nekylant pilvui ar jam mažai judant. Tačiau kai žmogus nusilpęs, geriau akcentuoti pilvinį - diafragminį kvėpavimą. Gaila, jog dauguma žmonių apie diafragminį kvėpavimą pirmą kartą sužino ligoninėje. Jogos metu akcentuojamas diafragminis (pilvinis ar krūtininis) kvėpavimas, taip pat kvėpavimas per nosį. Paprastai kvėpuoti reikia atitinkamai – kad optimaliai aprūpintumėte organizmą energija atitinkamos veiklos metu (miegas, sportas, poilsis).

Šaltinis: International journal of yoga therapy, 1996

Autoriai: A. Hymes, M. D., P. Nuernberger, Ph. D

Parengė Ignas Zakarauskas

Sumažėjęs deguonies poreikis yra vienas iš sveikatos rodiklių. Tai reiškia, jog organizmui reikės mažiau energijos tam pačiam darbui atlikti. Deguonies suvartojimą įtakoja kūno svoris, atliekamas darbas, aerobinis pajėgumas.

Po krūvio padidėjęs deguonies suvartojimas skirtas hormonų pusiausvyrai atkurti, ląstelėms atsistatyti. Padidėjęs poreikis priklauso ir nuo deguonies trūkumo darbo metu. Darbui pasibaigus organizmas mėgina grąžinti O2 skolą.

Mokslininkai Indijoje pamėgino palyginti deguonies suvartojimą po dviejų atsipalaidavimo technikų: ciklinės meditacijos ir šavasanos.

Norint nustatyti deguonies suvartojimą buvo atrinkta 50 dalyvių, kurie dvi dienas paleiliui atliko atsipalaidavimo technikas. Visi dalyviai išmėgino abi technikas. Pirmoji rėmėsi jogos asanomis ir atsipalaidavimu tarp jų, antroji – šavasana.

Ciklinės meditacijos (jogos asanos derinamos su atsipalaidavimu) grupė praktikavo asanas kartu su aukštielninku atsipalaidavimu. Gulint atsipalaidavimo padėtyje tyrimo dalyviai užsimerkę klausėsi audio įrašo. Visa praktika (asanos ir atsipalaidavimas) truko 22 minutes ir 30 sekundžių. Ciklinę praktiką sudarė trys dalys.

1 dalis (5min): Tyrimo dalyviai kartojo Jogos teksto ištrauką iš Mandukya upanišados (1min), praktikavo įvairių kūno raumenų izometrinį susitraukimą, o po jų – atsipalaidavimą aukštielninkoje padėtyje (1min 30s). Pirmos dalies pabaigoje buvo atlikta tadasana (2 min 30s).

2 dalis (5 min): Dalyviai atliko ardha katichakrasaną, pasilenkimą į dešinę (1min 20s); ilsėjosi tadasanoje (1min 10s), atliko ardha katichakrasana į kairę (1min 20s); ir vėl ilsėjosi tadasanoje (1min 10s).

3 dalis (5 min): Buvo atliekamas pasilenkimas į priekį iš stovimos padėties padahastasana (1min 20s), poilsis tadasanoje (1min 10s); atsilenkimas atgal iš stovimos padėties ardha cakrasana (1min 20s), poilsis tadasanoje (1min 10 s).

4 dalis (7min 30s): tyrimo dalyviai gulėjo aukštielninkoje padėtyje ir klausėsi instrukcijos – atpalaiduoti kūno dalis tam tikra tvarka.
Šavasanos grupėje dalyviai užmerktomis akimis gulėjo 22 minutes 30s.

Ciklinės meditacijos grupėje deguonies suvartojimas, kvėpavimo dažnis ir ventiliacija padidėdavo jogos asanų metu ir grįždavo į pradinę būseną atsipalaiduojant. Po 20min 30s praktikos deguonies suvartojimas sumažėjo 19.3%.

Autoriai palyginimui aprašo aerobikos rezultatus, kuomet deguonies suvartojimas po pratybų padidėja. Taip pat pabrėžiama, jog ciklinės jogos metu, kuomet jogos pratimai (vidutinio krūvio 70-80% O2/max) derinami su atsipalaidavimu, po pratybų deguonies suvartojimas sumažėja. Šavasanos grupėje deguonies suvartojimas, kvėpavimo dažnis ir ventiliacija sumažėjo. Tačiau deguonies suvartojimas po šavasanos pakito tik 4.8%.

Iš to galima spręsti, jog jogos padėčių derinimas su atsipalaidavimu deguonies suvartojimą mažina labiau nei vien tik atsipalaidavimas. Deguonies suvartojimo pokytis išliko 30 minučių po ciklinės meditacijos ir šavasanos. Autoriai taip pat pabrėžia, jog nėra aiškių duomenų dėl ilgesnio sumažėjusio deguonies suvartojimo išlaikymo, kuriam įtakos gali turėti nerimo lygis (nerimo lygis susijęs su padidėjusio deguonies suvartojimu).

Šis tyrimas iš dalies paaiškina dėl ko iš kart po jogos žmonės jaučia energijos antplūdį. Pagal tai galima subjektyviai įvertinti savo praktikos kokybę. Nuovargis nėra blogai, tačiau po jogos pratybų jis neturėtų dominuoti. Praktikuojantys turėtų gerai jaustis ne tik iš kart po pratybų, dvi valandas po jų, bet ir kitą dieną.

Šaltinis: Applied Psychophysiology and Biofeedback, 31, 143-53.

Autoriai: Sarang, P.S., & Telles, S.

Parengė Ignas Zakarauskas

Yra žinoma, jog joga yra efektyvi likviduojant tokias problemas kaip: sumažėjusi jėga, lankstumas, pusiausvyros, eisenos, koncentracijos sutrikimas, depresija. Visos šios problemos daugiau ar mažiau pasireiškia Parkinsono liga sergantiems žmonėms. Buvo įrodyta, jog įvairios pratimų ir terapijos formos pagerina su Parkinsono liga susijusius simptomus, bet kol kas nebuvo atlikta tyrimų, kurie galėtų įrodyti jogos poveikį šiems simptomams.

L. Boulgarides, B. Coleman Salgado ir kiti atliko studiją, kuri padėtų nustatyti jogos poveikį jėgai, judesių amplitudei, pusiausvyrai, eisenai, depresijai ir nerimui Parkinsonu sergantiems žmonėms po 8 savaičių adaptuotos jogos pratybų.
Jogos programa buvo sukurta bendradarbiaujant su neurologinės reabilitacijos kineziterapeutu, o mokoma - jogos mokytojo. Į programą buvo įtrauktos: kvėpavimo technikos, atsipalaidavimas, meditacija ir asanos.

Testavimas:
Testuojama buvo tris kartus (prieš programą, po 8 įprastinių savaičių ir po 8 savaičių adaptuotos jogos pratybų). buvo įvertintas Parkinsono ligos laipsnis (Unified Parkinson’s Disease Rating Scale), depresijos ir nerimo lygis pagal HADS skalę (the Hospital Anxiety and Depression Scale), pusiausvyrą pagal Bergo skalę (the Berg Balance Scale), eisena pagal modifikuotą dinaminės eisenos indeksą (the Modified Dynamic Gait Index), funkcinė jėga (30s chair stand test), kojų užpakalinės dalies raumenų ilgis (Sit and Reach test), pečių/viršutinės nugaros dalies lankstumas pagal Apley’s Scratch testą (Apley’s Scratch Test).

Išvados:
Po 8 savaičių programos buvo nustatyti statistiškai reikšmingi (p<0,05) pusiausvyros, depresijos ir nerimo, funkcinės jėgos ir užpakalinės kojų raumenų dalies ilgio teigiami pokyčiai.

Jėgos, judesių amplitudės, mobilumo, eisenos, pusiausvyros ir psichologinės sveikatos pokyčiai rodo teigiamą jogos poveikį Parkinsono liga sergantiems žmonėms.

Šaltinis: SYTAR Symposium 2008, Los Angeles, Effect of an eight-week adaptive yoga program on mobility, function, and outlook in individuals with Parkinson’s Disease

Autoriai:  L Boulgarides DPT, B Coleman Salgado DPT, E Barakatt PhD, D Choo, M El-Zahr, K Williams, A Morales

Parengė Ignas Zakarauskas

Ši studija tyrė ankstyvos stadijos krūties (n=49) ir prostatos (n=10) vėžiu sergančių ligonių, dalyvavusių 8 savaičių trukmės sąmoningumu grįsto streso mažinimo (Mindfulness-Based Stress Reduction MBSR) programoje, fizinės ir psichinės sveikatos pagerėjimą.

Programos metu nė vienam iš dalyvių nebuvo taikoma spindulinė ar chemoterapija. (MBSR) programą sudarė įprasta įvairių sąmoningumo pratybų įvairovė, apimanti kūno ir kvėpavimo supratimą ir įsisąmoninimą bei švelnius, lėtus jogos judesius.  Dalyvavimas programoje buvo geras; tik 4 ligoniai nepabaigė 8 savaičių trukmės programos. Savarankiška praktika namuose taip pat buvo gera, dalyviai pranešė kasdien apie 37 minutes praktikavę jogos padėtis ir meditaciją.

Tyrėjai vertino fizinės ir psichinės sveikatos pagerėjimą iš karto, vos tik pabaigus 8 savaičių programą (n=51), bei po 6 mėnesių (n=47) ir po 12 mėnesių stebėjimo (n=41). Žymiausias pagerėjimas buvo pastebėtas streso sumažėjimo atžvilgiu - ir subjektyviai, ir objektyviais tyrimais matuojant kortizolio (streso hormono) kiekį kraujyje bei arterinį kraujospūdį. Nuotaikos, gyvenimo kokybės ir imuninės funkcijos rodiklių rezultatai buvo sudėtingesni, su tendencija į ilgalaikį pagerėjimą.

Įdomu (nors tikriausiai visai nenuostabu) tai, kad savarankiškos praktikos namuose trukmės vidurkis žymiai sumažėjo programai pasibaigus (stebėjimo laikotarpiu) iki maždaug 2 valandų per savaitę. Skirtingų ligonių savarankiškos praktikos trukmė namuose įvairavo nuo 0 iki 18 valandų per savaitę. Tyrėjus sudomino ir nustebino tai, kad savarankiška praktika namuose visai neįtakojo sveikatos rodiklių pagerėjimo. Tai gali būti aiškinama dvejopai: 1) kad pačios programos įtaka yra labai stipri ir nepriklauso nuo tęstinės praktikos namuose, arba 2) kad mes tiriame pagerėjimą, tiesiogiai nepriklausantį nuo programos intervencijos. Kadangi kol kas rezultatų negalime palyginti su kontroline grupe ar kitokios programos įtaka, sunku pasakyti, kuris iš dviejų aiškinimų būtų teisingas.

Šaltinis: Brain, Behavior, and Immunity, 21, 1038-49. November 2007.

Autoriai: Carlson, L.E., Speca, M., Patel, K.D., & Faris, P.

Parengė Brigita Paulienė