Svarbi mintis iš Patandžalio Jogos Sūtrų (Yoga Sūtra) yra tai, kad mes dažnai klaidingai suvokiame įvairius dalykus, ir tai paaiškina, kodėl gyvenime papuolam į keblias situacijas. Jeigu mes žinotume, kaip sukuriame tas problemas, mes taip pat galėtume išmokti, kaip nuo jų išsivaduoti.

Kaip veikia mūsų suvokimas? Mes dažnai nusprendžiame, jog matome situaciją „teisingai“, ir veikiame pagal savo suvokimą. Realybėje, kaip bebūtų, dažnai mes esame pasiklydę, ir mūsų veiksmai gali atnešti sunkumų mums patiems ar kitiems. Taip, kaip ir sunki situacija, kurios metu mes abejojame jos supratimu, kai iš tiesų suvokimas yra teisingas, ir dėl šios priežasties mes nepriimame sprendimo, net jei toks poelgis būtų mums naudingas.

Jogos Sūtra naudoja terminą avidja (avidya) dvejoms galimoms patirtims apibūdinti. Avidja pažodžiui verčiant reiškia „netinkamą supratimą“, apibūdinant klaidingą ar neteisingą suvokimą. Priešingas avidjai yra žodis vidja (vidya), „tinkamas supratimas“.

Kas ta avidja, kuri yra taip giliai mumyse suleidusi šaknis? Avidja gali būti suprasta kaip suminis rezultatas įvairių mūsų nesąmoningų veiksmų ir suvokimo būdų, kuriuos metai iš metų mechaniškai kartojame. Dėl nesąmoningų atsakų protas vis labiau ir labiau tampa priklausomas nuo įpročių, kol pradedame priimti vakarykščius veiksmus kaip kasdieninę normą. Toks mūsų veiksmų ir supratimo tapimas įpročiu vadinamas samskara. Įpročiai užglaisto protą avidja taip, lyg uždengtume blaivų sąmoningumą filmuota medžiaga.

Jei mes esame tikri, jog tinkamai nesuprantame esamos situacijos, negalime elgtis ryžtingai. Bet jeigu mes žinome, ką norime veikti, mes veiksime ir tai bus mums į naudą. Toks veiksmas kyla iš gilaus supratimo lygio. Priešingai, avidja išsiskiria iš paviršinio suvokimo. Tokiu būdu žmogui tampa sunkiau suvaldyti savo protą ir jis gali prarasti jo kontrolę.

Taigi mes turime du suvokimo lygius: vienas yra giliai mumyse ir laisvas nuo avidja filmo sluoksnio, kitas yra paviršinis ir uždengtas avidja. Taip, kaip mūsų akims nereikia būti nuspalvintoms, kad matytume spalvas, taip ir mūsų supratimas turėtų būti skaidrus kaip krištolinis veidrodis.

Avidja šakos

Mes retai turime greitą ir tiesioginį pojūtį, jog mūsų suvokimas yra klaidingas ar drumstas. Avidja retai kada pasireiškia tiesiogine prasme. Iš tikrųjų, viena iš avidjos savybių yra ta, jog ji išlieka paslėpta nuo mūsų. Lengviau pastebėti avidjos šakų pasireiškimą. Jei mes pamatome, jog šios šakos yra gyvos mumyse, galime atpažinti avidja buvimą.

Pirmoji avidjos šaka yra tai, ką mes dažnai vadiname ego. Ji verčia mus galvoti, pvz.: „Aš turiu būti geresnis nei kiti žmonės,“ „Aš esu geriausias,“ „Aš žinau, jog esu teisus,“ „Mantra – aš, man, mano.“ Ši šaka Jogos Sūtroje vadinama asmita.

Antroji avidjos šaka išreiškia save per poreikių kūrimą. Ši šaka vadinama raga. Mes norime kažko šiandien, nes tai buvo malonu vakar, ne todėl, kad mums to iš tikrųjų reikia šiandien. Vakar aš gėriau vaisių sultis, tai buvo labai skanu ir suteikė man reikalingos energijos. Šiandien kažkas manyje sako: „Norėčiau dar vienos stiklinės tų skanių sulčių“, net jeigu jos man dabar nereikalingos ir net gali būti ne į sveikatą. Norime dalykų, kurių neturime. Ką mes turime, mums neužtenka ir mes norime daugiau. Mes norime pasilaikyti tai, ką mūsų prašo grąžinti. Tai yra raga.

Dvesa, trečioji avidjos šaka, priešinga ragai. Dvesa išreiškia save per įvairių dalykų atmetimą. Mes turime skaudžią patirtį ir bijome, jog tai gali pasikartoti, todėl mes atsiribojame nuo žmonių, minčių ir aplinkos, kuri susijusi su ta patirtim, manant, jog tai ir vėl mums sukels skausmą. Dvesa dėka mes taip pat atsiribojame nuo dalykų, kurie mums atrodo nepažįstami, net jei mes neturime su tuo susijusios teigiamos ar neigiamos patirties. Šios atmetimo formos yra dvesa pasireiškimas.

Ketvirtoji šaka – abhinivesa, baimė. Tai turbūt slapčiausias avidjos aspektas ir jos pasireiškimų randame įvairiose savo kasdieninio gyvenimo srityse. Mes jaučiamės netikri, abejojantys. Mes abejojame savo padėtim gyvenime. Mes bijome, jog žmonės gali neigiamai įvertint. Mes jaučiamės netikri, kai mūsų gyvenimo būdas tampa niūrus. Mes nenorime pasenti. Mes apskritai nežinome, ko norime, ir tai veda į neviltį. Visi šie jausmai yra abhinivesa pasireiškimai.

Šios keturios avidja šakos, pavieniui ar drauge, aptemdo mūsų suvokimą. Jų dėka avidja yra nuolat aktyvi pasąmonėje ir dėl to mes jaučiame nepasitenkinimą. Pavyzdžiui, praktikuojant asanas grupėje, dažna tendencija yra lyginti save su kitais. Galime pastebėti, jog kažkas yra lankstesnis nei mes, ir šis lyginimas sukelia nepasitenkinimo jausmą. Vis dėlto, asanų praktikavimas - tai ne sporto varžybos. Tik todėl, jog vienas žmogus gali daugiau pasilenkti į priekį nei kitas, nebūtinai reiškia, jog jis yra labiau pažengęs jogos praktikoje. Tokie lyginimai gali suteikti mums pasitenkinimo jaučiantis viršesniais arba nepasitenkinimo jaučiantis nepilnavertiškais. Toks nepasitenkinimas dažnai taip sunkiai slegia, jog pastoviai persekioja mus ir nepalieka ramybėje. Abejais atvejais mūsų jausmų kilmė lieka mums nežinoma.

Tol, kol avidjos šakos keroja mumyse, yra didelė galimybė, jog atsargiai nepasvėrę atliksime netinkamus veiksmus. Kai mes suvokiame, jog problemų kažkaip daugėja, galime manyti, jog avidja yra tas instrumentas, kuris jas kuria. Joga sumažina avidjos poveikį taip, jog dominuotų blaivus supratimas.

Kai mes matome ką nors teisingai, mūsų viduje įsivyrauja taika ir ramybė – mes nejaučiame įtampos, nerimo ar agitacijos. Galime neskubėdami daryti tai, kas mums yra svarbu. Pavyzdžiui, jei sąmoningai pastebime, jog kalbame lėtai, jaučiame, kad viduje šaltinis, iš kurio plūsta ramybė, ir vidja, aiškus supratimas, yra mumyse. Bet jeigu nesam tikri dėl to, apie ką šnekam, pradedam kalbėti greit ir padrikai. Pradedame naudoti nereikalingus žodžius ir kapoti sakinius. Taigi, kai mūsų supratimas yra aiškus, mes jaučiame giliai mumyse tylą ir ramybę.

Turiu pažymėti, jog avidjos šakos yra nei blogai, nei gerai. Svarbu, jog protas kiek įmanoma geriau jas galėtų kontroliuot. Žmogus tuomet yra savo proto šeimininkas, o ne atvirkščiai. Ne veltui Patandžalis Jogos Sūtroje jogą įvardino kaip proto svyravimų nebuvimą arba kontrolę. Jogos sūtroje Joga yra gebėjimas nukreipti protą išimtinai, tik į objektą ir be jokių blaškymųsi išlaikyti šį kryptingumą (yogasgcittavrttinirodhah). Tuo objektu gali būti kažkas konkretaus mūsų išorėje ar mūsų dalimi. Tai gali būti susidomėjimo sritis, idėja, arba kažkas aukščiau pojūčių lygmens, tokių kaip Dievas.

Autorius: T. K. V. Desikachar

Šaltinis: “The heart of yoga”

Parengė Ignas Zakarauskas