Skausmo pasireiškimo mechanizmai

2009 m. Kovas 15 d., Sekmadienis

Skausmas – pojūtis, apie kurį kiekvienas turime savo nuomonę. Dažnam žmogui gyvenime tenka patirti ūminį, staiga pasitaikiusį arba lėtinį, mažesnio stiprumo, skausmą. Beveik kas antras vyresnio amžiaus žmogus skundžiasi skaudančiais keliais ar nugara. Gal skauda dėl to, jog senstam? Bet kodėl vienam senoliui IV laipsnio kelių osteoartritas nekelia rūpesčių, o kitas su II laipsnio artritu išgyvena nepakeliamus skausmus? Kažkur galai nesueina… Aišku, jog neaišku? Tai kas gi tas skausmas?  Kodėl jis toks paslaptingas?

Egzistuoja 4 klaidingi įsitikinimai apie skausmo kilmę ir jo pasireiškimą.

1. Skausmo stiprumas tiksliai atitinka audinių pažeidimo dydį
Ar pastebėjote, jog kai kuriems žmonėms skauda mažiau ar daugiau nei jums atrodo, kad turėtų skaudėt. Toks požiūris yra paremtas tuo, jog skausmo stiprumas turi atitikti audinių pažeidimo dydį. Kaip bebūtų, skausmas nėra tiesiogiai proporcingas audinių pažeidimo dydžiui. Kai kažkas patiria stiprų skausmą dėl mažų pažeidimų, ar mažą skausmą po didelio audinių pažeidimo tampa aišku, jog pažeidimas ir skausmas nebūtinai yra vienas su kitu susiję. Pavyzdžiui, net ir mažai  įsikirpus žirklėmis į pirštą, jaučiame stiprų skausmą.

Modernios skausmo neurofiziologinės žinios pateikia atsakymą, kodėl skausmo stiprumas nėra tikslus audinių pažeidimo dydžio požymis. Paprastai tariant, nervų sistema nuolat priima įvairiausio lygio informaciją, kuri įtakoja mūsų suvokimą, pvz., skausmo. Įvairi aplinka, nuotaika, jaudinimasis dėl ateities, streso būsena, praeities patirtis, veikla, kurią atliekate, raumenų tonusas, kūno padėtis ir kita sensorinė informacija įtakoja, kaip nervų sistema interpretuos kūno skleidžiamus pavojaus signalus. Kaip Butler ir Moseley sako, „ Vienas žmogus jaučia stipresnį skausmą, kai smegenys nusprendžia, jog yra didesnis pavojus,“ ne todėl, jog yra reali grėsmė kūnui.

2. Pažeidimas yra toje kūno vietoje, kurioje jaučiamas skausmas
Skausmas dažnai jaučiamas ten, kur nėra audinių pažeidimo ir iš kur nervai nesiunčia pavojaus bangų. Dažnai skauda kojas, kai problema iš tikrųjų yra stubure. Pavyzdžių gali būti daug: kairio peties skausmas – širdis, galvos skausmas – kaklas ir t.t. Yra netgi sudaryti skausmo zonų žemėlapiai pagal stuburo segmentus arba energetinius kanalus.

Mokslas centrinės nervų sistemos fiziologijos srityje (stuburo ir galvos smegenų) pateikia aiškų paaiškinimą, kaip toks skausmas pasireiškia. Jutimo signalai iš kūno perduodami į sensorines smegenų sritis. Mes tikimės, jog smegenys sugebės aprūpinti tikslia informacija apie vietą, iš kurios kyla pavojaus signalas. Kaip bebūtų, smegenys neturi detalaus viso kūno žemėlapio. Yra labai detalus odos žemėlapis, bet giliau esančių audinių  - skurdus.

Tai reiškia, jog kai signalai apie pavojų keliauja iš kūno į smegenis,  procesų smegenyse dėka turi būti priimta išvada, iš kur jie sklinda. Jei signalai ateina į sritį, kurioje žemėlapis ne toks tikslus, smegenys padarys viską, kad detaliai pateiktų informaciją. Dėl šios priežasties galima jausti skausmą vietoje, kur audinių pažeidimo nėra. Toks neatitikmuo yra normalus reiškinys, kai žmonės turi problemų vidiniuose audiniuose, tokiuose kaip organai ar stuburo diskai ir sąnariai. Virtualaus žemėlapio netikslumas ir plastiškumas taip pat paaiškina, kodėl žmonės po amputacijų toliau jaučia pojūčius ir skausmą kūno vietoje, kurios jau neturi (fantominis skausmas), arba kodėl moteris gali jausti pojūčius gimdoje po jos pašalinimo (histerektomija).

3. Skausmas yra simptomas
Vakarietiškoje medicinoje skausmas dažnai įvardijamas kaip simptomas. Simptomas suprantamas kaip subjektyvus tam tikros ligos ar sutrikimo ženklas, tačiau nebūtinai. Skausmas yra subjektyvi  smegenų išvestinė. Tai ne informacija, kurią jos priima. Skausmas – tai patyrimas, kurį sukelia protas ir kūnas, mėgindami interpretuoti pojūčius ir nustatyti, ar yra pavojus. Tai reiškia, jog skausmo patyrimas ne visada priklauso nuo to, kiek kūnas yra pažeistas, nesveikas ar susidėvėjęs. Dar svarbiau – ypatingai žmonėms, kurie jaučia lėtinius skausmus – įmanoma jausti skausmą nesant pavojui, ir netgi be jutiminių pavojaus signalų, keliaujančių iš kūno į smegenis.

4. Skausmą galima ignoruoti, bet ne pakeisti
Kai kurie žmonės pasirenka ignoravimą kaip geriausią būdą kovoti su skausmu. Naujausi moksliniai duomenys rodo, jog toks būdas ne tik nesumažina skausmo, bet gali jį netgi sustiprinti. Vieno tyrimo metu žmonės 20 min. laikė rankas lediniame vandenyje. Viena grupė pasirinko susitaikymo strategiją, stebėjimą, skausmo sukeltų pojūčių, kylančių emocijų ir minčių nekontroliavimą. Kita grupė pasirinko minčių kontrolės strategiją (tyliai mintyse tariant „stop!“ , giliai įkvėpiant ir lėtai iškvėpiant, kai pastebėdavo save jaučiant „labai skauda,“ „daugiau neištversiu“, „mane tai nervina“). Antroji grupė pasižymėjo mažesne skausmo tolerancija ir ilgesniu atsigavimo po skausmingų pojūčių laiku.

Kodėl bandymas ignoruoti skausmą šiems žmonėms nepadėjo? Mokslas tiksliai atsakyti dar negali. Įmanoma, jog jei žmogus nereaguoja  į pavojaus signalus ar jų vengia, vėliau jie sustiprėja, norint pabrėžti, jog tai svarbu. Pavyzdžiui, iš mašinos variklio sklindantis garsas jums neatrodo pavojingas ir kad mažiau kreiptumėte dėmesį, jūs įjungiate muziką. Triukšmui padidėjus jūs suklūstate arba pagarsinate muziką. Dar vienas pavyzdys – neigiamų emocijų ignoravimas ir mėginimas jas išstumti. Užsilikusi įtampa vėliau gali pranešti apie save per tam tikrus organus ar raumenų įtampą, skausmą. Tokiu būdu, ignoruojant skausmą, nors ir nesant didesniam audinių pažeidimui, skausmas gali padidėti, išplisti į kitas sritis, prieš tai buvę  neskausmingi judesiai gali tapti skausmingais, lengvas skausmingos vietos prisilietimas gali sukelti aštrų skausmą ir sukelti skausmingos kūno vietos suvokimo sutrikimą. Skausmo receptorių padaugėja, taip pat padidėja ir jų jautrumas, kas sukelia skausmo stiprėjimą. Taigi bėgti nuo skausmo ar jį ignoruoti nevertėtų, kitaip sistema atras naujų būdų, kaip jums pranešti apie galimą pavojų.

Moksliniais tyrimais ne kartą buvo įrodyta jogos įtaka skausmo prevencijai. Tokios galimybės atsiveria žinant platų jogos priemonių arsenalą: yama, niyama, asana, pranayama, savasana, dharana, svadhyaya. Visos šios technikos gali turėti teigiamą įtaką mažinant skausmą ar atsistatant po jo.

Visais atvejais labai svarbu žinoti skausmo kilmę. Žinant, galima parinkti ir tinkamą gydymo būdą: gyvenimo būdo keitimą, vaistus, mankštą ar psichologo konsultaciją. Gerbkit savo apsaugos sistemą, kuri budi ištisą parą. Egzistuoja įvairios automobilių saugos sistemos. Vienos jautresnės, kitos ne tokios jautrios. Bendras bruožas – įspėti apie galimą pavojų. Net ir tada, kai realios grėsmės nėra. Būkit sveiki ir laimingi ;)

p.s. nepamirškite pozityvaus nusiteikimo. Jeigu yra bent maža galimybė, jog tai priklauso nuo jūsų, veikite. Artūro Bormano sūnus nufilmavo savo tėti praktikuojantį jogą. Svarbiau už jo praktiką yra tai, jog jis žino ko nori. Juk tą patį laiką jis galėtų praleisti tingėdamas prie televizoriaus.

Šaltinis: International journal of yoga therapy, no. 18 Yoga for people in pain

Autorius: Neil Pearson

Parengė Ignas Zakarauskas