Klinikinio bandymo metu buvo palygintas jogos ir fizinių pratimų efektyvumas žmonėms sergantiems šizofrenija. Triamųjų amžius - nuo 18 iki 55 metų.Tyrime dalyvavo ambulatoriškai (užsuka į ligoninę, tačiau nepasilieka nakvoti) ir stacionariai (pasilieka ligoninėje mažiausiai vieną naktį) besigydantys pacientai. Dalyviai sergantys šizofrenija buvo suskirstyti į dvi grupes.

Viena tiriamųjų grupė (n=31) vieną valandą praktikavo jogą pagal SVYASA programą (Swami Vivekananda Yoga Anusandhana Samsthana). Jos metu buvo praktikuojama sithilikarana vyayama (sąnarių išlaisvinimo padėtys), surya namaskar (saulės pasveikinimas) ir kitos asanos. Taip pat buvo taikomos kvėpavimo ir atsipalaidavimo technikos. Kita grupė dalyvių (n = 30) vieną valandą atlikinėjo paprastus fizinius pratimus, kuriuos sudarė: greitas ėjimas, šuoliukai, įvairūs pratimai iš stovimos ir sėdimos padėties bei atsipalaidavimas. Abi tiriamųjų grupes apmokė tas pats terapeutas. Mokymai truko vieną valandą per dieną penkias dienas per savaitę, iš viso tris savaites. Vėliau dalyviai buvo skatinami tęsti pradėtą praktiką dar tris mėnesius. Viso tyrimo metu ir net per pratybas dalyviai vartojo antipsichotinius vaistus.

Buvo vertinamos dalyvių psichosocialinės funkcijos prieš ir po keturių mėnesių tyrimo. Vertinantis asmuo nebuvo informuotas, kuri grupė praktikavo jogą, o kuri fizinius pratimus. Dalyviai, praktikavę jogą, pasižymėjo geresnėmis socialinėmis ir darbinėmis funkcijomis bei geresne gyvenimo kokybe nei paprastus fizinius pratimus dariusi tiriamųjų grupė.

Šaltinis: Acta Psychiatrica Scandinavica, 116, 226-32. September 2007.

Autoriai: Duraiswamy, G., Thirthalli, J., Nagendra, H.R., Gangadhar, B.N.

Parengė Jūratė Pranevičiūtė

Trumpoje mokslinio tyrimo santraukoje aprašomas trijų mėnesių jogos programos poveikis žmonėms, kuriems nustatytas metabolinis sindromas. Šiam sindromui būdingi medžiagų apykaitos ir širdies kraujagyslių rizikos veiksniai: nutukimas, padidėjęs kraujospūdis, sumažėjęs jautrumas insulinui. Mokslininkai palygino 46 pacientus, kuriems buvo taikomas standartinis gydymas ir 55 pacientus, kuriems kartu su standartiniu gydymu buvo taikoma joga ir meditacija.

Pacientams, kuriems papildomai buvo taikoma joga ir meditacija statistiškai reikšmingai sumažėjo liemens apimtis, kraujo spaudimas (mmHg), cukraus bei trigliceridų ir cholesterolio kiekis kraujyje. Deja, nėra duomenų, kaip pakito būklė standartinėje grupėje. Todėl negalima pasakyti, kiek joga ir meditacija papildė standartinį gydymą. Vis daugėja duomenų patvirtinančių jogos poveikį mažinant svorį ir gerinant sveikatą.

Labai svarbu, jog svoris būtu atitinkamas. Žmogaus kūnui būdinga tam tikra prigimtinė forma, kurią daugiausiai apsprendžia genetika. Staigiai nukritus svoriui, svorio netenka ir kaulai, todėl jie gali pasidaryti trapūs, lengviau lūžti. Praktikuodamas joga žmogus ne tik pradeda sveikiau maitintis, bet ir sumažina streso lygį (tampa jam atsparesnis), kas teigiamai veikia svorio kontrolę. Labai svarbu ir tai, jog praktikuodamas jogą žmogus pamilsta save tokį, koks jis yra dabar. Atsiskleiskit ir būkit gražūs pirmiausia sau!

Gyvenimo paradoksas. Vaikai būna laimingi, kol iš suaugusių nesužino ką reikia daryti norint būti laimingiems. Tuomet pasileidžia ieškoti laimės.

Šaltinis: Diabetes Research and Clinical Practice. Elektroninė versija prieš spausdinimą 2007

Autoriai: Khatri, D., Mathur, K.C., Gahlot, S., Jain, S., & Agrawal, R.P.

Parengė Jūratė Pranevičiūtė ir Ignas Zakarauskas

Mineapolyje, JAV, Šv. Pauliaus bažnyčioje buvo stebimi 153 pacientai, kuriems diagnozuotas širdies infarktas. Medicinos seserys buvo apmokytos kvėpavimo stebėjimo technikų. Buvo stebimi šie parametrai:

• Kvėpavimo tipas: diafragminis (pilvinis, krūtininis) arba apsunkęs krūtininis.
• Pirmas kvėpavimo takas: nosis arba burna.
• Knarkimo išsižiojus dažnumas
• Nevalinga pauzė tarp iškvėpimo ir įkvėpimo (apnėja)

Pacientai buvo stebimi du kartus kiekvieno lankymo metu arba vieną kartą per keturias valandas. Stebėjimas trukdavo tol, kol pacientai išeidavo iš ligoninės. Stebima buvo dieną ir naktį.

Labiausiai stulbinantis rezutatas buvo tas, jog visi pacientai ramybėje kvėpavo apsunkintu krūtininiu kvėpavimu (100%). Autoriai pažymi, jog krūtininio kvėpavimo dominavimas, esant ramybės būsenai, gali būti širdies ligos priežastimi. Šis kvėpavimo tipas taip pat turėtų būti vienas iš gydymo ir profilaktikos taikinių.

Diafragminio kvėpavimo akcentavimas galėtų būti integrali gydymo proceso dalis. Pakeitus krūtininį kvėpavimą į diafragminį, pagerėtų plaučių ventiliacija, kartu sumažėtų širdies-plaučių sistemos apkrovimas. Tai sumažintų širdies įtampą. Kadangi krūtininis kvėpavimas susijęs su organizmą jaudinančiais veiksniais, toks kvėpavimo įprotis gali sukelti lėtinę streso būseną ir papildomą įtampą kraujagyslių sistemai.

Antra, 70% pacientų kvėpavo per burną. Kvėpavimas per nosį atlieka keletą funkcijų: filtruoja orą, kontroliuoja drėgmę ir temperatūrą, stimuliuoja gleivinėje esančius nervus. Šios funkcijos yra apeinamos ir sumažinamos, kai žmogus kvėpuoja per burną.

Du likę stebėjimo parametrai susiję su kvėpavimu per burną ir, visai įmanoma, su krūtininiu kvėpavimu. Nei vienam iš pacientų, kurie kvėpavo per nosį, nepasireiškė knarkimas su atverta burna ar nevalingas kvėpavimo sulaikymas. Apie 70% pacientų, kvėpavusių per burną pasireiškė knarkimas atvira burna. Šie duomenys atitinka Lugaresi ir kitų atliktus tyrimus, kuomet hypertenzija (padidėjusio kraujospūdžio liga) ir širdies liga pasireiškė dažniau pas sunkiai knarkiančius nei normaliai kvėpuojančius. Knarkimas atvira burna taip pat susijęs su nevalingu kvėpavimo sulaikymu po iškvėpimo.

84% pacientų, knarkusių atvira burna, pasireiškė apnėja (šešių sekundžių trukmės ar ilgesnė). Apnėja pasireiškė tiek miegant, tiek būdraujant. Ilgi apnėjos periodai gali sukelti biocheminius ir neurologinius pakitimus ir paveikti širdies veiklą.

Didelis kvėpavimo per burną, knarkimo atvira burna ir apnėjos ryšys rodo šių būklių svarbą širdies ligų diagnostikoje ir gydyme. Negali būti atsitikinis dalykas, jog tie žmonės, kurie paprastai kvėpuoja per nosį, neknarkia ir patologiškai ilgai nesulaiko kvėpavimo po iškvėpimo. Nors nerviniai šių būklių ryšiai nėra žinomi, apnėja, kvėpavimas per burną ir knarkimas atvira burna yra susiję. Atrodo, jog staigus, trūkčiojantis, nereguliarus krūtininis kvėpavimas yra tiesiogiai susijęs su apnėja.

Pacientams, sveikstantiems širdies kraujagyslių skyriuje dažnai pasiūloma tiesiog kvėpuoti pilvu (diafragminiu kvėpavimu). Diafragminis kvėpavimas įmanomas ir nekylant pilvui ar jam mažai judant. Tačiau kai žmogus nusilpęs, geriau akcentuoti pilvinį - diafragminį kvėpavimą. Gaila, jog dauguma žmonių apie diafragminį kvėpavimą pirmą kartą sužino ligoninėje. Jogos metu akcentuojamas diafragminis (pilvinis ar krūtininis) kvėpavimas, taip pat kvėpavimas per nosį. Paprastai kvėpuoti reikia atitinkamai – kad optimaliai aprūpintumėte organizmą energija atitinkamos veiklos metu (miegas, sportas, poilsis).

Šaltinis: International journal of yoga therapy, 1996

Autoriai: A. Hymes, M. D., P. Nuernberger, Ph. D

Parengė Ignas Zakarauskas